Niūniuodama seną dainą iš animacinio filmuko "Na, palauk" Vanille įėjo į pelėdų parduotuvę. Apstu narvelių su įvairiausiomis pelėdomis nuo tamsiai pilkų, margų iki tviskančio sniego baltumo pelėdų. Velso baltoji. Toji vienintelė, tupinti narvelyje ant priešais jos esančios lentynos, toji, kuri pakerėjo mergaitę iš pirmo žvilgsnio. Pelėdžiukė stebeilijo į mergaitė blizgančiomis akutėmis.
- Regis aš jai patinku, - sumurmėjo grifiukė.
- Žiūri į šią? - paklausė pardavėja, išdygusi lyg iš po žemių.
- Taip, tą. Velso baltąją, - linktelėjo mergaitė. - Kiek ji kainuoja?
Pardavėjai pasakius kainą Vanille išsitraukė galeonus.
- Perku, - pasakė ir pažėrė monetas ant prekystalio.
Pasiėmusi į rankas narvelį su pelėda ši kyštelėjo rankelę per groteles norėdama paglostyti, o pelėda gnybė jai savo snapeliu.
- Ei, taip nesitarėm, - piktai suburbėjo mergaitė, o pardavėja tik nusijuokė.
- Ją reikia prisijaukinti, bet tai nebus sunku. Velso baltosios ypač greitai prisiriša prie žmonių, - šyptelėjo.
Vanille taip pat nusišypsojo ir kalbėdamasi su pelėdžiuke išėjo iš parduotuvės.
